/balt/ + /ausnz/

no particular edition

I like this one better already, man

thanks
me as well

I mean, at least this asian person is an actual person

she's cute too

well anyway, zvejnieks, friend, i doubt that we can a thread alive with only two people
i'm off to do some other stuff, see you tomorrow or some other time, though
goodbye and remember that you're a great poster

Alright, baby, I'll talk to you later

Magnolia

I want to rape IU

Good morning friends!
Holy Fuck am I tired

Good morning cutie

You certainly are up early, is this because of your trip?

Go to hui anime pidoras

You also to hui

I have to be on the bus at 9am, but I have to packup, have breakfast and walk there so I thought I outta wake up pretty early.

Hello friends.
Uploaded a new profile image to FB today. Hope that I get many likes!

Did you have your green pants and purple shoes on in the pic, man?

Hello my friends

Hello

How long does your bus ride take?
Wow, I haven't updated my fb in around 4 years
Hello

Welcome back, baby, how're your peaches?

Hello!

I actually have no idea, but it's probably only half an hour because I think the boat is leaving from Port Chalmers.

So nice general with nice people.

what do you mean, peaches?
Feeling well today, laboratory exercise was fun, I never thought it would be. Also talked to my friend on Skype, I moved to other end of country to study so never see him now. Then went to gym, and the people there are fun, the guy in the powerlifting club asked me if I could try to help a girl who was interested in starting, but she didn't seem interested. I tried my best though. Anyway, I got home and made dinner with the Jurgita, she had to study, but we talked for some time and I think we were flirting. I tried to flirt, I don't know if it was successful, but there were no awkward moments.

I don't get it.
You seem to be a nice well-adjusted fresher, why on earth do you spend time on here instead of hanging out with friends from uni?

That's really awesome! I'm glad things have been going well for you.
It's a fun place to hang out during down times - my friends usually don't hang out with me on weeknights. We make up for it on the weekends!

You really razz my berries, man, I'm glad you're moving forward with such cool confidence. You're a heavy cat. Before you know it, your confidence will actually attract women into talking to you instead of the other way around.

Alright Lads
I'm off, unless I get my hands on some wifi I won't be back til Sunday.

Be seein' you, precious

Goodbye cutie

oh btw that temptations song was great

It is hard for me. I have no idea how people can hang out with so many people just out of the blue. I only care about the Jurgita, out of all the friends I have here. I have some issues socializing I think, or maybe it is just I am not around the right people. There is this Jurgita, and there was in the past a russian woman that I also went along well with. Other than that I have only had 3 friends my whole life and they are the same 3 people. I don't have much to say, so people like me at first, and then find out I am boring. That's it really.

So I guess I need a place to spill my autism through posting beautiful women, strong men and learning russian.

Don't die.

That would be amazing, but some issues still remain. Going to be an alright day tomorrow at school, then unknown what will happen in the evening.

I think it is about waking up with the right attitude. It is hard to change it during the day, so you need to change it in your sleep.

Absolutely, man, those cats were putting out some heavy stuff
I know you'll work towards it, man, you have already. You're doin' me proud, baby.

That's a pretty great mentality to have, honestly. It's good to wake up ready to face the day!

I will, always grinding, it will never stop so we better learn to love it. I think it also helps I am getting bigger and bigger. It can make up for some amount of flaws in other areas I think.

It's what works. I see the flaw in my mom, she can never get up in the morning, so I see that she always complain about time, but it is because she doesn't have discipline. You need discipline to get out of bed as soon as the alarm rings, make your bed, dress and get on with your day. That is what works for me at least.

A trick that I learned was to really get up when your alarm rang. So instead of getting up slowly, I try to (almost) launch myself out of bed to get myself really moving. It used to scare the heck out of my ex, unfortunately!

We are thinking the exact same way then, it is what I do too.

Heck yes! I can heartily recommend it to anybody reading this.

ĮVADAS
Kaip buv o praeity, taip yra dabarty ir taip bus ir ateity,
j og tie, kuriuos aplinkybė s pašaukia veiksminga i atstovauti
savo tautos idealams be i imtis atsakomybė s kovai vairuoti,
šią lemtingą pareigą atlikę, dar turi ir papildomą įpareigojimą,
būtent — pateikti tautai raportą apie atliktą darbą.
Tai yra reikalinga tam, kad būtų palengvinta s darbas mokslininkui
objektyviai užfiksuoti pasiektus rezultatus istorijos puslapiuose,
je i ji e to verti, ir, antra, kad būtų pateikta priaugančioms
kartoms autentiškos medžiagos, suteikiančios patirties
tolimesnei kovai už tuos pačius tautos idealus.
Man, šios knygos autoriui, buvo lemta ne tik eiti atsakingas
Lietuvos diplomatinio atstovo pareigas jos didžiojo kaimyno
— Vokietijos Reicho — sostinėje Berlyne, kuome t Lietuv a
tapo 1940 metais birželio 15 d. Sovietų Rusijos klastingai
raudonosios armijos jėgomis okupuota (prieš bent kokią teisę),
b e t taip pat buv o lemta imtis iniciatyvos protesto žodžiu ir
realesniais veiksmais padėti Tėvyne i - Lietuvai gelbėtis iš
tos, ją ištikusios, didžiosios nelaimės.
Ar aš šią nelengv ą funkciją, kuri kilo iš Lietuvos atstovo
pareigos ginti Lietuvos interesus be i jos valstybinę
nepriklausomyb ę ir kuri buv o susidėjusių ano meto aplinkybių
Berlyno postui padiktuota, tinkamai atlikau, — ne man pačiam
apie tai spręsti: tesprendži a apie tai tas, kas teiksis pavartyti
šių mano atsiminimų — raporto — puslapius ir susipažins su
ten paduotų dokumentų nuorašais ir gausiais gyvų liudininkų
parodymais apie anuos reikšmingus įvykius ir mano vaidmenį
juose .

Nuo savę s šiame įvadiniame pareiškime noriu pažymėti
tik tai, jog visa, ką man teko anuomet nuveikti, nuveikiau
ne kokiais asmeninė s ambicijos motyvais ar svetimos šalies
kaip nors suvedžiotas, be t iš savo, kaip lietuvio, tyro patriotizmo
ir objektyvaus įsitikinimo, jog metodas, kurio laikiausi,
buv o vieninteliai teįmanomas anomis aplinkybėmis, siekiant
a) nuplauti gėdą nuo lietuvio veido už 1940 m. birželio
15 d. sugniužimą be pasipriešinimo šūvio,
b) iš naujo su ginklu rankoje paryškinti — tiek Lietuvos
draugams, tiek jos priešams — lietuvių tautos nepalaužiamą
valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę,
ir
c) tuo atskleisti visiems laikams Maskvos melą apie Lietuvos
tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų
Sąjungą.
Nemažas darbas, kuris buvo nudirbtas siekiant minėtų
tikslų, buv o ne mano vieno, be t viso kolektyvo intelektualinių
pajėgų iš lietuvių tarpo, išsigelbėjusių nuo sovietinio
teroro Lietuvoj e pabėgimu į Vokietiją ir žymi a dalimi susitelkusių
apie Lietuvos diplomatinį postą pačioje Vokietijos
sostinėje Berlyne.
Tačiau skaitąs šias eilutes tegu nepamano, kad likimo į
Berlyną atblokštų lietuvių pasiryžėlių saujel ė galėjo tautą vien
paakinančia bei jos tikėjimą į išlaisvinimą palaikiusia akcija
iš užsienio viską nusverti: Didįjį Birželio 23 dienos sukilimo
laimėjimą nulėmė pati lietuvių tauta, pirmiausia tie jos sūnūs,
kurie lemtingu momentu stojo su ginklu rankoje prie kovos
barikadų Kaune ir Vilniuje , kaip ir visur provincijos vietovėse ,
prieš skaičiumi nepalyginamai galingesne s sovietinio okupanto
jėgas, rizikuodami tuo, kas žmogui brangiausia — savo gyvybe .

Tiek pasipriešinimas sovietiškajam terorui iki Birželio 23 d.
sukilimo, pasiruošiant šiam lemtingam žygiui, tiek juo labiau
pats Birželio 23 dienos herojinis kovos aktas pareikalavo
kraujo aukų. Jos nebuv o veltui: Sukilimas buv o laimėtas ir
Lietuvos valstybinis suverenuma s buv o atkurtas, nors po 6
savaičių hitlerinės Vokietijos buvo vėl nuslopintas.
Žemai nulenkdama s savo galvą ties mano kovos draugų
kapais visur Lietuvoje, kritusių po LAF vėliav a kovoj e už lietuvių
tautos šventą teisę į laisvę ir valstybinę nepriklausomybę
, skiriu šį savo vaikalą jų amžinam pagerbimui visur

ir visada, nes testamentas, kurį tos aukos paliko naujoms mūsų
tautos kartoms, neišbluks jos istorijos puslapiuose .
Šio veikalo lietuvių kalbą teikėsi pataisyti p.p. Leonardas
Dambriūna s (vieną dalį) ir Vladas Kulbokas (visą kitą), kuriems
reiškiu už tai nuoširdžią padėką .
Ypatingą ačiū noriu šioje vietoj e tarti visiems tiems savo
tautiečiams, kurie prisidėjo piniginiais įnašais prie sudarymo
pradinio kapitalo, be kurio nebūčiau drįsęs duoti užsakymą
spaustuve i knygą atspausti.
Man labai malonu paduoti tų geradarių pavarde s atskiru
sąrašu sekančiame puslapyje , kad jos nueitų į Lietuvos istorijos
puslapius kartu su mano knyga.
Jaučiuosi nemažiau dėkinga s ir visiems kitiems, kurie man
pagelbėjo knygos išleidime smulkesnėmis sumomis ir gausiais
jos užsakymais iš anksto, tuo sutelkdami net antra tiek
lėšų tam svarbiam reikalui. Be to, tai padarė man finansiškai
įmanoma padidinti knygos tiražą iš planuoto 1200 į 2000
egzempliorių ir tuomi plačiau uždokumentuoti mūsų tautos
Birželio Sukilimo laimėjimą.
K a z y s Š k i r p a
Vašingtonas, 80-tais mano amžiaus metais

PIRMOJO SAVANORIO INICIATYVA
Su neišsenkančiu protestu širdyj e kiekviena s lietuvis,
savo krašto patriotas, prisimena ir nesiliaus protestavęs prieš
Sovietų Rusijos įvykdyt ą 1940 m. birželio 15 d. ginkluotą
agresiją prieš Lietuvą, sulaužant visas, pačios Sov. Rusijos
laisva valia pasirašytas su Lietuva taikingo kaimyninio sugyvenimo
sutartis bei iškilmingus įsipareigojimus nepažeisti
Lietuvos valstybinė s nepriklausomybė s ir nepaliesti jos teritorinio
integralumo.
Kremliaus komunistinių vadeivų paliepimu rusų raudonosios
armijos jėgos tada brovėsi į mūsų kraštą ne kokios
teisės motyvais, bet nuogo Sovietijos imperializmo stumiamos.
Po juo slepiasi toks pat nepasotinamas Maskvos gobšuma s
grobti svetimas žeme s ir pavergti silpnesne s tautas, kokiu
prieš tai buv o visa carų Rusijos istorija. Skirtumas tarp
carinio ir jo vietą užėmusio sovietinio imperializmo yra tik
tas, kad pastarasis yra Kremliaus suktai dangstomas tarsi
darbo žmonių vadavimo iš kapitalistinio išnaudojimo šūkiais.
Bet faktai vaizdžiai parodo, jog po tokiais šūkiais iš tikrųjų
darbininkija komunistinėj e sistemoje tepaverčiama valstybinio
kapitalizmo vergais, be mažiausios galimybė s šauktis bent
kokio socialinio teisingumo, juo labiau kelti streikus ir reikalauti
geresnio atlyginimo už darbą ir t. t. Iš esmė s sakytais
suktos propagandos šūkiais Sovietija siekia sukurstyti darbo
mases kituose kraštuose prieš valdžias, kad pasidarytų sovietiškajam
imperializmui lengviau tuos kraštus padaryti komunizmo
vergais, tuo pačiu Sov. Rusijos satelitais, je i ne tikromis
jos provincijomis.

>uironisk breve på litausk

Sovietijos grobikiškos valios ginkluotieji vykdytojai brovėsi
1940 metais iš slaviškųjų rytų į mūsų mažą kraštą visais keliais,
keleliais ir pakrūmėmis, užimdami lietuvių kaimus, bažnyt -
kiemius, miestus ir nepriklausomos Lietuvos centrus — jos
abi sostines, Vilnių ir Kauną, kur buv o mūsų tautos laisvės,
mūsų kultūros ir mūsų tautos istorijos šventovės. Žinodami,
j og ateina mus pavergti ir todėl prisibijodami natūralaus iš
mūsų pusė s pasipriešinimo, ji e žygiavo pasireng ę kiekvienu
momentu pavartoti savo ginklus prieš kiekvieną, kas drįstų
pastoti kelią. Užimtose vietovės e išstatydavo savo sargybas
ir užtvaras su plikais durtuvais ir paruoštais ugnį atidengti

kulkosvydžiais. Svarbesnės e kryžkelės e ir šiaip didesnės e
gyvenvietės e iškišdavo priekin savo šarvuočius arba tankus ir
net pastatydavo artilerijos pabūklus į ugnie s pozicijas. Kitaip
sakant, ji e jautėsi panašiai, kaip jaučiasi kiekviena s plėšikas,
vykdydama s užpuolimą ant jo pasirinktos užpulti aukos . . .
Nors mūsų tauta gerai nujautė, ką jai atneša sovietiš-
kieji įsibrovėliai į mūsų kraštą, tačiau kaip kitur, taip ir pas
mus buv o atsiradę fantastų, tvirtinusių, jog Sovietijos komunizmas
esą padaręs didel ę evoliuciją humaniškumo linkme:
kad žvėriškumai, kuriais komunistinis režimas pasižymėjo
Rusijoj e pilietinio karo metu, jau galėtų būti pamiršti ir kad
Sovietija esanti jau išsivysčiusi į organizuotą valstybę , panašią
į kitas civilizuotas valstybes, kur viešpatauj a teisė ir teisingumas.
Tačiau lietuvių tauta tokiems tvirtinimams, už kurių
slėpėsi tik Kremliaus propaganda, netikėjo ir sakytų politikierių
gundymams nepasidavė . Iš savo žilos istorijos, juo labiau
iš netolimų 1918 - 1920 metų nepriklausomybė s kovų, lietuvių
tauta turėjo pakankamai patyrimo, kad galėtų suprasti, jog
svetimieji įsibrovėliai, kas ji e bebūtų ir kokiomis propagandos
spalvomis besidangstytų, teneš a lietuviui tik nelaisvę, tik
jungą krašto gyventojams ir materialinį nuskurdinimą bei tikrą
apiplėšimą .

Been a while again, boys.

Ir vis dėlto, nežiūrint šio sveiko mūsų tautos nujautimo,
1940 m. birželio 15 d. nepasigirdo Lietuvos pasipriešinimo
šūvis prieš sovietinį užpuoliką, jos laisvės ir valstybinė s
nepriklausomybė s žudiką. Užsieniui, nežinojusiam ir tik nustebusiam
dėl to, kaip Lietuva, kad ir didžiuodamasi savo
kuone tūkstančio metų istorija, galėjo taip gėdingai sugniužti,
natūraliai kildavo klausimas ir iškyla dar ir dabar: ar lietuvių
tautai tada nebuv o pristigę patriotizmo bei ryžto ginti
savo laisvę ? . . Būtų klaidinga prileisti, kad to jai buv o pritrūkę.
Pasiryžimo kovoti už savo politinį idealą jai niekad nestigdavo
per visą jos istoriją, o 20 pastarojo laisvo valstybinio
gyvenimo metų buv o tik dar giliau, kaip prieš tai, įskiepij ę
lietuvio sąmonėj e meilę savo kraštui ir pasiryžimą nesigailėti
didžiausių aukų bent kokio išorinio pavojaus atveju. Šis pasiryžimas
būtų buvę s tiek pat tvirtas ir vieningas, koks jis
buv o išryškėję s kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1918 - 1920
metais.
Taip pat būtų netiesa tvirtinti, kad, priešui braunantis į
Lietuvą, nebebuv ę kada suorganizuoti ir įvykdyti ginkluotą
pasipriešinimą. Tie, kam patikėtas ginklas kraštui ginti nuo

hahahaha.

išorinių pavojų, privalo būti tam visados pasirengę , tiek dieną,
tiek ir naktį, kokios bebūtų momento aplinkybės, tokiam pavojui
atremti. Tame glūdi pati ginkluotų pajėgų paskirtis ir jų
funkcij a nepriklausomos valstybė s gyvenime . Mūsų ano meto
kariuomenė s vadovybe i rusų raudonosios armijos jėgų įsiveržimas
1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą nesudar ė jokios
staigmenos, nes ta vadovyb ė jau žymiai anksčiau turėjo tikrų
žinių apie sakytų jėgų telkimąsi ties Lietuvos rytų siena.
Iš kitos pusės, Maskvos pikti, niekuo nepagrįsti, bet vis
aštrinami priekaištavimai Lietuvos Vyriausybe i nuo pat gegužė s
mėn. pradžios, palaipsniui išvystyti į akiplėšišką reikalavimą
pašalinti iš savo pareigų vidaus reikalų ministerį Skučą ir
saugumo dep-to direktorių Povilaitį — pirštu rodyti rodė, jog
Sov. Rusija jau buvo pradėjusi vykdyti jos suplanuotą prieš
Lietuvą agresiją, nė nebelaukdama įteikimo ultimatumo Lietuvai.
A. Smetonos tvirtinimas jo "Pro Memoria", surašytoje
ant Šventaičio ežero kranto po pabėgimo iš Lietuvos, kad
"kariuomenė s vadai nebuv o pateikę plano, kaip gintis", yra
gryniausi a netiesa: planą, kaip rusams pasipriešinti, mūsų
kariuomenė s vadovyb ė turėjo paruošusi, jis buv o pateiktas pa-
čiam A. Smetonai, kaip resp. prezidentui ir vyr. ginkluotųjų
pajėgų vadui, o taip pat buv o iš anksto duotos parengiamosios
direktyvos kariuomenė s dalių viršininkams, kaip sakytą
planą reikėtų vykdyti, aplinkybėms to pareikalavus . . .

Lietuvos pasipriešinimo šūvio pasaulis tada negirdėjo
ne dėl to, kad lietuvių patriotizmas savo kraštui būtų tada
buvę s nepakankamai gilus, kad ryžtas sudėti didžiausias aukas
už savo ir krašto laisvę nebūtų buvę s prideramai stiprus ar
kad nebebūtų buv ę laiko kada pasipriešinimui pasirengti,
j uo labiau, kad mūsų kariuomenė s vadovyb ė nebūtų turėjusi
plano, kaip gintis, be t vien tik todėl, kad ano meto Lietuvos
politinė vadovyb ė nepajėg ė priimti nei ryžtingo, nei vieningo
sprendimo. Akivaizdoj e grėsusio Lietuvai mirtinio pavojaus
resp. prezidentas A. Smetona — kuris pagal jo paties
duotą, bet ne seimo ar tautos balsavimu priimtą 1938 metų
Konstituciją vadinosi ir vyriausiuoju Lietuvos ginkluotųjų pajėgų
vadu — ne tik laiku, bet iš viso nesiėmė reikalingų
žygių tas pajėga s pastatyti į parengtie s pozicijas. Priešingai,
nudelsę s sprendimo priėmimą iki pat rusų ultimatumo, pasitraukė
naktį iš 15 į 16 birželio į užsienį, palikdamas tautą
savo likimui. Kokios buvo tos aplinkybės, kurios privedė
A. Smetoną pasikloti sau tokį gėdos patalą Lietuvos istori

joje, esu plačiai apibūdinę s knygoj e "Lietuvos Nepriklausomyb
ė s sutemos" ir todėl čia nesikartosiu.
Faktas lieka faktu, jog lemtingu Lietuvai momentu jos
aukščiausiasis pareigūna s neatliko savo pareigos kraštui ginti
nuo išorinio pavojaus, o jo skirti ministeriai, priešakyj e su
pačiu ministeriu pirmininku, arba pasidav ė priešo valiai ir
nevaliai, arba irgi pabėg o iš savo pareigų. Akivaizdoj e tokio
klaikaus krašto politinės vadovybė s galo, lietuviškajam patriotizmui
teko ieškoti pačioje mūsų tautoje naujų kovos vadovų,
kurie nebeišbėgiotų pabūg ę priešo, be t ryžtingai atstovautų
tautos laisvės idealams.
Kai tauta tik spėjo kiek atsipeikėti nuo birželio 15
dienos ją pritrenkusio dvigubo smūgio — vadovybė s sugniu-
žimo ir svetimų jėgų nekliudomo įsibrovimo į Lietuvą, —
jos veiklesnieji elementai, nors dar ir be bendros vadovybės,
tuojau ėmė intymiai tartis bei slaptai planuoti, kaip būtų
galima kraštą nuo sovietinių įsibrovėlių vė l išvalyti pagal
aną 1919 metų pavyzdį. Buvo natūralu, jog pirmieji tuo susirūpino
buv ę 1918 - 1920 metų Lietuvos nepriklausomybė s
kovų dalyviai — Lietuvos kariuomenė s kūrėjai - savanoriai,
šauliai - laisvės kovotojai ir mūsų kariai, kurie kaito iš gėdos,
kad jiems nebuvo leista birželio 15 d. atlikti savo šventą
pareigą Lietuvai ginti. Kai dėl mūsų patriotiško jaunimo,
išauklėto savanoriško Tėvyne i pasiaukojimo dvasioje, jis stačiai
nerimavo ir naudojo progas tą savo jaunų lietuviškų širdžių
ryžtą viešai pademonstruoti sovietiškajam okupantui stačiai
į akis. Vis a tai darėsi be jokio paakinimo iš viršaus ar
pakurstymų iš šalies, be t natūraliai, nes tai buv o sveiko lietuviško
patriotizmo išraiška.

Kaip vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių
ir buvę s 1918 - 1920 metų kovų už Lietuvos nepriklausomyb
ę aktyvus dalyvis, aš negalėjau likti nuošaly nuo to mano
buvusių kovos draugų sielvarto ir rūpesčio, kaip Lietuvą gelbė -
ti. Nors anuo metu nebuva u krašte, o atsakingose Lietuvos
dipl. atstovo pareigos e Berlyne, tačiau jaučiau, jog kažkokia
neatlaikoma vidinė jėg a liepė man surizikuoti nuvykti į
Sovietų okupuotą Kauną pasimatyti su savo buvusiais kovos
draugais ir aptarti su jais, kaip turėtume nusistatyti ir ką
daryti akivaizdoje Lietuvą ištikusios didžiosios nelaimės. Man
buv o aišku, jog Maskvos - Berlyno paktas teturėjo labai trumpas
kojas, kad jis buvo grynai politiškai šantažinio pobūdžio
ir kad jis ilgai neištvers. Todėl buvo tvirto pagrindo tikėti,

That seems like a good way to get kicked out of a casino.

I used to have a alarm clock with wheels, so if didn't stop it quickly it would jump off my shelf and run around the roon, it was annoying but it certainly got me up in the morning

j og minėtam paktui sužlugus, galėtų susidaryti Lietuvai palankios
aplinkybė s nusikratyti sovietų jung u ir atkurti Lietuvos
valstybė s suverenumą .
Kuomet birželio 24 d. gavau prof. Krėvės-Mickevičiaus
šifruotą telegramą, kad atvykčiau "tarnybos reikalais" į Kauną,
galėjau ja pasinaudoti kaip proga savo minėtam tikslui, turėdamas
jau aiškią koncepciją, ką, nuvykę s į Kauną, galėčiau
ten savo buv . kovos draugams patarti be i kokių gairių jiems
pasiūlyti. Tačiau norėdamas patikrinti, ar ano meto rusų - vokie-
čių santykių padėtį buvau teisingai įvertinęs, buvau dar prieš
tai, rodos, 20 birželio, pakvietę s vieną nacių partijos veikėją,
savo pažįstamą nuo daug metų, papietauti draug e su manim
"Eden " viešbutyje , Budapeste r Str., nepertoli nuo Lietuvos
Pasiuntinybės. Tai buv o dr. Georg Leibrandt, vienas iš artimesnių
von Rosenbergo bendradarbių, vėliau tapęs Rytuose
Užimtų Kraštų Ministerijos centrinio skyriaus direktorium ir
ėję s tos Ministerijos generalinio sekretoriaus pareigas. Turė-
damas galvoj mudviejų seną pažintį ir draugiškus santykius,
pastačiau jam precizišką klausimą, ar yra vilties susilaukti,
kad Reichas suduos Sovietams smūgį, ir kada to būtų galima
tikėtis ? Dr. Lebrandt į tai atsakė:

— Dėl to negali būti jokios abejonės. Politiškai tas
klausimas išspręstas. Strategijos dalykas, kaip ir kada tą
sprendimą įvykdyti.
Nors šį nedviprasmišką atsakymą dr. Leibrandt dav ė
man labai slaptai be i manim pasitikėdamas, jog neišsiplepėsiu,
tačiau, kiek pagalvojęs, dar pridėjo:
— Jei ryšium su mudviejų susitikimu pasklistų kokių
nors gandų, tai, sakė, bus tuojau dementuota, kad tokia tema
iš viso nebuvome kalbėję .
Užtikrinau dr. Leibrandtą iš savo pusės, jog mokėsiu
išlaikyti diskreciją ir kad sakytą klausimą, Lietuvai taip svarbų,
pastačiau jam ne kokiai provokacijai ar spaudos sensacijoms.
Nuvykę s birželio 25 d. į Kauną, galėjau ten iš visų,
su kuo tik teko politiniais klausimais išsikalbėti, patirti vieną
ir tą pačią nuomonę, jog Lietuvos išsigelbėjima s iš Sovietų
nagų būtų įmanomas tik tada, jei Hitleris pasuktų vokiečių
karo jėga s prieš slaviškuosius rytus sunaikinti ten įsigalėjusį
bolševizmą . Neutralumo opiumas, kuriuo smetoninė krašto
vadovyb ė buv o suparaližavusi Lietuvos iniciatyvą išsisaugoti
nuo katastrofos, jau buv o visiems išgaravę s iš galvos. Taip
pat niekas nebeužsiėmė spėliojimais apie tai, katra kariau-

jančiųjų pusių galėtų karą laimėti, kad pagal tai orientuotus,
kaip toliau laikytis.
Visiems tada rūpėjo praktiškesnis klausimas, kuris
tada turėjo kiekvienam lietuviui gyvybinė s reikšmės., būtent —
kaip galima būtų greičiau nusikratyti sovietinių įsibrovėlių
į mūsų mažą kraštą, kol jie dar nebuv o suspėj ę padaryti
Lietuvai ir lietuvių tautai sunkiai beatitaisomų žaizdų. Tokiomis
aplinkybėmis ieškoti pritarėjų mano Lietuvai gelbėti
koncepcijai nė nebereikėjo: visų, kas tik dar nebuv o nustoję s
tikėti į Lietuvos išlaisvinimą, viltys ir akys savaime krypo
į Lietuvos diplomatinį postą Berlyne. Taip tada buv o ne dėl to,
kad tas postas būtų buvę s pranašesnis už kitus Lietuvos dipl.
postus užsieny, be t dėl to, kad jis buv o arčiau Lietuvos ir
kad jo padėtis buv o vienintel ė tokia, iš kur buv o tikėtasi
realesnių Lietuvai atkurti gairių. Todėl tie, kuriems tatai rū-
pėjo, patys mane Kaune surasdavo, kad tą svarbų reikalą
su manim aptartų ir gautų pozityvių patarimų, kaip laikytis
ir ką daryti prarastam valstybiniam suverenumui atstatyti . . .
Buvo natūralu, kad į mane pirmoj e eilėj e kreipėsi buv ę
mano kovos draugai iš Lietuvos 1918 - 1920 metų karo už
valstybinę nepriklausomybę . Čia suminėsiu tik pavarde s asmenų,
kurių nebėra gyvųj ų tarpe. Šalia Lietuvos Savanorių -
Kūrėjų Sąjungos pirmininko pulk. ltn. Petro Gužo, kurio namuos
e buvau prisiglaudęs, mane ten kontaktavo pulk. Jurgis
Bobelis, pulk. Petras Saladžius, pulk. Juozas Šarauskas, pulk.
ltn. inž. Antanas Novickis, savanoriai Jonas Kalnėnas, Vincas
Steponavičius ir eilė kitų asmenų, kariškių ir civilių, kurių
pavardžių čia negaliu saugumo sumetimais atskleisti, nes man
nežinomas jų likimas.

Apskritai visi, kurie buv o pas mane savo iniciatyva atsilankę
arba kuriuos buva u kontaktavęs iš savo pusės, patys
— be jokio iš mano pusė s poveikio — jau buv o priėj ę
išvadą, jog gali tekti vė l tvertis ginklo, panašiai kaip 1918 -
1919 metais, ir kad rusų - vokiečių konfliktas galėtų sudaryti
tam tinkamą progą. Jie teprašė manęs, kad imčiausi iniciatyvos
bei nustatyčiau veikimo gaires. Patariau karininkijos ir
šaulių atstovams siekti paslėpti ginklų ir šaudmenų, kol ginklų
sandėlių apsauga dar tebebuv o lietuvių rankose, o jaunuomenė
s atstovams sugestijonavau nutiesti su manim slaptą ryšį
p e r "žaliąją sieną". Tačiau įsakmiai visiems patariau, kad neerzintų
sovietų okupanto bent kokiomis demonstracijomis,
kurios tik išprovokuotų jį imtis preventyviškų priemonių ir

to pasekmėj e galėtų prisidaryti perankstyvių aukų. Nurodžiau,
kad tik labai patylomis stengtųsi sudaryti slaptą būsimos pogrindžio
organizacijos skeletoną planingam pasiruošimui ginkluotai
kovai, kada tam jau būtų atėjęs laikas ir susidarytų
palankios aplinkybės.
Čia aukščiau suminėtais aptarimais padėtie s ir kovos planavimais
ateičiai buv o pasėti pirmieji tautos sukilimo paruo-
šimo daigai, kuriuos greitai pasiekė kiti panašūs ne tik Lietuvos
centruose, be t ir provincijos miestuos e ir miesteliuose.
Visas tas planas bazavosi geležine logika, jog be ginklo pagalbos
tikslo atsiekti nebūtų įmanoma, ir todėl nuo pat pradžios
konspiratyvinio susiorganizavimo buv o atsistota ant labai
realistinio pagrindo.
Vien u iš ypatingai politiniai reikšmingų mano suokalbių
Kaune buv o tas, kuris buv o užsimezgę s su prof. Tadu Petkevičium,
žinomu Lietuvos valstybininku (jau miręs). Jis įvyko
paties profesoriaus iniciatyva. Patyręs, jo g atsiradau Kaune, prof.
Petkevičius paprašė vieną savo artimųjų, būtent Joną Jablonskį
(žiūr. fotografiją), buvusį man pavestos Pasiuntinybė s
sekretorių, mane kontaktuoti. Jis tada tebetarnavo užs. rkl.
min-jos centre (ELT-oje) ir buv o gerai orientuotas, ko sovietai
siekė po Paleckio marijonetinės vyriausybė s skraiste.

That would have been awesome, but we have way too many cats back at home. It would have been an electronic massacre!

Atsilankę s pas mane be jokio prieš tai su manim susitarimo,
J. Jablonskis pasakė, jog kreipiasi į mane prof. Petkevičiaus
pavedimu patirti, kaip mūsų diplomatija vertina susidariusią
padėtį, ar yra numačiusi imtis kokių žygių užsieny
Lietuvai gelbėti ir kokia galėtų būti Vokietijos Reicho laikysena
Lietuvos atžvilgiu, je i Maskvos - Berlyno paktas staigiai
nutrūktų. Be to, Jablonskis atskleidė man, jog planuojama
ar net jau buv o siekiama sudaryti Lietuvos Valstybė s
Tarybą, kuri veiktų slapta pačiame krašte ir palaikytų ryšį
p e r mane su likusia užsieny toliau veikti Lietuvos diplomatija.

Ta proga J. Jablonskis teiravosi prof. Petkevičiaus vardu
apie prezidento A. Smetonos, vokiečių tada internuoto Rytų
Prūsijoje, legalistinę padėtį ir ar nesirastų galimybė s sudaryti
jo pagalba kitą Lietuvos vyriausyb ę užsienyje , pvz. pačioje
Vokietijoje. Klausė mano nuomonė s tais abiem klausimais ir
ar apsiimčiau dėti atitinkamų pastangų man prieinamais keliais
visam tam planui pravesti.
Savaime suprantama, jog vadovaujamo politinio organo,
Tarybos, sudarymo idėjai pačiame krašte negi galima buv o

nepritarti. Tačiau pareiškiau stiprių abejonių, ar toks organas,
kad ir veikdama s kuo slapčiausiai, galėtų ilgėliau išsisaugoti
nuo sovietinio okupanto nagų. Kai dėl Lietuvos Vyriausybė s
sudarymo ir jos paskelbimo Vokietijoje — nieko pažadėti
negalėjau, nes pats tuo reikalu dar nebuva u zondavę s pas
vokiečius. Sutarėme su Jablonskiu, jog stengsis nutiesti su
manim ryšį per "žaliąją sieną". Savo tą įsipareigojimą jis
ir buv o įvykdęs. Todėl galėjau jam prisiųsti nuorašą savo
protesto prieš sovietų agresiją, kai tik jį liepos 22 d. įteikiau
vok. užs. rkl. min-jai — o po to ir kitų postų protestus,
kad painformuotų apie tai prof. Petkevičių.
Po J. Jablonskio atsilankymo sekančią ar dieną vėliau
buv o atsilankęs pas mane dar ir kitas prof. Petkevičiui artimas
asmuo, būtent generolas Antanas Gustaitis, mūsų karo
aviacijos viršininkas, prileidžiu irgi prof. Petkevičiaus paakinimu.
Pasikeitus nuomonėmis apie padėtį ir ką reiktų daryti,
generola s pasakė, jog galėtų, jei būtų reikalinga, atskraidinti
į Vokietiją kandidatus į naują Lietuvos Vyriausybę ,
jei tokia būtų sudaroma užsieny. Tik prašė, kad kiek iš
ankstėliau duočiau jam tam numatomų asmenų pavarde s ir
nurodyčiau, kada būtų pageidaujama jų susilaukti Vokietijoje.
Kai pareiškiau abejonę , ar begalė s pakilti su lėktuvais į
orą ir ar sovietai to nesukliudys, generolas aiškino, jog kol
kas jų kontrolė aerodromuose dar nebuv o ypatingai griežta.

Gaila, kad šia generolo Gustaičio patriotinio pasiryžimo
talka neteko pasinaudoti, nes susitarti su vokiečiais dėl Lietuvos
Vyriausybė s paskelbimo užsieny nesisekė , o be to, Berlyno
- Maskvos pakto susiprogdinima s nusikėl ė metams vėliau.
Nebesulaukę s progos savo įsipareigojimui įvykdyti, generolas
vėliau pats mėgino pasitraukti užsienin, be t buvo sovietinio
okupanto seklių pakeliui pagautas, areštuotas, kalinamas ir
vėliau ištremtas į Sibirą, kur Chabarovske pasimirė.
Suokalbis su prof. Petkevičium ir gen. Gustaičiu be i ryšio
p e r "žaliąją sieną " iš krašto nutiesimas su manim J. Jablonskio
pastangomis konkrečiai pasako, jog mano surizikuota į Kauną
po sovietų okupacija — užsimaskavus "tarnybos reikalais"
— kelionė neliko bergždžia. Be to, kuome t naujos Vyriausyb
ė s paskelbima s užsienyj e susikliudė ir atsidėjo ateičiai, J.
Jablonskis rankų irgi nebuv o nuleidęs. Suradęs sau lygių drą-
suolių į talką, jis organizavo pogrindžio sambūrį, kuris vadinosi
"Laisvosios Lietuvos Sąjunga". J i buv o pradėjusi leisti
— ir kelis numerius buv o jau faktiškai išleidusi — pogrin-

džio laikraštį, užvardytą "Laisvoji Lietuva". Minėtą sambūrį
ir tą laikraštį galima su pagrindu laikyti pirmaisiais mūsų
tautos herojiškos rezistencinės kovos aktais, o J. Jablonskį
— vienu pirmųjų Lietuvos laisvės kovotojų. Plačiau apie jo pasireiškimą
toje kovoj e paduodama tolimesniuos e puslapiuose .
Kuomet tarnybinius reikalus, dėl kurių buva u į užs.
rkl. min-ją iškviestas, jau buva u atlikęs ir prasitariau prof.
V. Krėvei - Mickevičiui, jog jau galėčiau grįžti Berlynan,
buva u šio Liaudie s Vyriausybė s užsienių reikalų ministerio
paprašytas su tuo dar nesiskubinti. Tačiau lietuviškojo patriotizmo
liepiamas, profesorius Krėvė - Mickevičius diskretiškai
atskleidė man, jog Sovietų pasiuntinys Pozdniakovas papraš ė
mane Kaune dar kiek užlaikyti, motyvuodama s tai tuo, kad
esą nežinia, kodėl mano contr-partneris, Vokietijos pasiuntinys
Dr. Zechlin, negrįžtąs Kaunan. Jis buv o prieš tai
iššauktas į Berlyną.
Iš Pozdniakovo "paprašymo " mane dar kiek Kaune už-
laikyti man pasidarė aišku, jog Sovietai jau tiesia nagus už-
gniaužti Lietuvos dipl. postą Berlyne, kol jis dar nebuv o suspėję
s pasireikšti kokiais nors diplomatinio pasipriešinimo žygiais
Sovietų Sąjungos įvykdyta i prieš Lietuvą agresijai. Todėl
atvirai pasakiau prof. Krėvei - Mickevičiui, jog tokiomis aplinkybėmis
laikau savo pareiga kaip tik tuojau pat grįžti
į savo postą Berlyne painformuoti savo kolegas, kitus Lietuvos
pasiuntinius ir įgal. ministerius užsieny, apie tikrąją
padėtį krašte ir kas dar gresia Lietuvai iš sovietų pusės

Grįžęs po to pasikalbėjimo su prof. Krėve - Mickevi-
čium namo, tuojau pasitraukiau iš p.p. Gužų namo, apie kurį
jau slankiojo Sniečkaus saugumo sekliai, ir pasišalinau nuo
viešumos, pasislėpdama s iki sutemų pas vieną buvusį mano
kovos draugą dar iš 1918 metų Vilniaus karo komendantūros
laikų. Dėka jo sumanių pastangų, buvau aprūpintas miegamojo
vagono bilietu po svetima pavarde , ir vyka u ne per
Virbalį, kaip visados darydavau, bet aplinkiniu keliu — pe r
Kretingą, ir sėdau į traukinį ne Kauno stotyje, be t pasivijau
jį automobiliu Jonavoj e jau apie vidunaktį. Šiuo būd u
išsinėręs iš saugumo seklių akių, galėjau pasiekti Kretingą be
jokių kliūčių ir, surūkę s keletą cigarečių Kretingos stotyje
nervų įtampai atslūginti belaukiant traukinio pajudėjimo pe r
lietuvių - vokiečių sieną, ją pervažiavau normaliausia tvarka,
su vienos ir kitos pusė s pasienio policijos pareigūnų formaliais
pažymėjimais apie tai mano diplomatiniame pase.

Tai anuomet man buv o labai svarbu , kad vokiečia i negalėtų
manę s įtarti pabėgim u iš savo krašto ir kvestijonuoti
tuo pagrind u mano diplomatinio statuso pri e Reicho Vyriausybė
s legitimumą .
ANKSTYVA PRISIKĖLIMO VILTIS
Grįžę s birželio 30 d. į savo postą Berlyne , galėjau konstatuoti,
jo g vokiečių įkaitimas prie š Sov. Rusiją dė l šios pastarosios
akiplėšiško, stačiai provokuojanči o išnaudojimo Reicho
ano meto nelengvo s strateginė s padėtie s buv o dar aukščiau
pakilę s neg u tas, kokį buva u pastebėję s vokiečių politinės e
sferos e tuojau po rusų raudonosios armijos stambių jėgų
įsibrovimo į Lietuv ą ir į jos šiaurė s kaimynus, Latviją be i
Estiją. Naujo aliejaus ant ja u suliepsnojusi ų rusų - vokiečių
santykių buv o užpylę s rusų raudonosios armijos įsiveržima s į
Besarabiją , nė nebelaukian t tuome t vykusi ų diplomatinių pertraktacijų
galo, ir, be to, užgrobima s dalie s Bukovinos. Tuo
būd u Sov. Rusij a buv o sudariusi betarpišk ą grėsm ę Rumunijo s
naftos šaltiniams, kuri e turėjo Reichui nepaprasta i didelė s reikš-
mės, dė l reikalo apsirūpinti degamuoj u skysčiu karo vedim o
reikalams.

Werne r Haupt * duomenimis, rusų Karo vadovyb ė liepos
mėnesį 1940 m. ja u turėjo sutelkusi pale i Sov. Rusijos vakarų
sieną api e 100 divizijų prie š vos 16 vokiečių divizijų, stovėjusių
Rytprūsiuos e ir Lenkijo s Generalgubernijoje . Prie taip nepalankaus
vokiečiams jėg ų santykio stambesni ų rusų raudonosios
armijos jėg ų priartėjima s pe r Lietuv ą betarpiška i pri e
Rytprūsių — iš vieno s pusė s ir rusų prasiveržima s į Bukoviną,
sudarant grėsm ę Rumunijo s naftos šaltiniams — iš kitos
pusės, vert ė vokiečių karo vadovyb ę imtis skubių militarinių
pasipriešinimo žygių be i atitinkamų patvarkymų . Mūsų Pasiuntinyb
ė turėjo žinių iš patikimų šaltinių, jo g Reicho Vyriausyb
ė tada buv o itin susirūpinusi susidariusi a grėsming a
pačiai Vokietija i padėtimi, nežiūrint stambių karo laimėjimų
Vakarų Europoje ; kad buv o svarstomi projektai, kaip reaguoti
į Sovietų perdidelį akiplėšiškumą , ir kad vokiečių karinės e
sferos e nestigo siūlymų ginklu apmalšinti Sov. Rusijos gro-
* Baltikum 1941. Di e Wehrmach t im Kampf, Band 37, 1963, p. 30.

buonišk ą apetitą. Taip, pavyzdžiui, į mūsų Pasiuntinybė s
karo attache, pulk . K. Griniaus, vieną informacinį pasiteiravimą
vok. karo vadovybėje , kaip Lietuv a turėjo anoj e padėtyj e
laikytis, kapitona s von Albedy * nedvejodama s atsakė: Vorsichti
g nachgeben , damit Zeit zu gewinne n (stengtis laimėti
laiką, darant atsargių nuolaidų). Jis tik neprecizavo, kaip ilgai
Lietuv a turėtų šitaip manevruoti be i kada gali tikėtis karo
persimetimo į Europo s rytus.
Akivaizdoj e visų tų simptomų, kuri e rodė, jo g karo įvykia i
galėjo persimesti į Rytus net greičiau, neg u buva u nujautęs,
kai vyka u į Kauną užmegzti asmeninio kontakto su savo buvusiais
— ir eventualia i būsimais — kovos draugais, nebuv o
galima sėdėti sudėju s rankas ir nieko nedaryti Lietuvos reikalu.
Atrodė , jo g buv o atėję s laikas ir mum s rimtai apsvars -
tyti, kokių galėtų kilti pasekmi ų Lietuva i ir kaip turėtume
elgtis, je i pasireiškę s rusų - vokiečių santykių įtempima s staigiai
virstų ginkluotu konfliktu tarp Vokietijos ir Sov. Rusijos.
Pirmiausi a betg i buv o svarb u patirti, koks tada buv o vokiečių
pulsa s Lietuvo s atžvilgiu. To patirti normaliu diploma -
tiniu keliu, t. y. kreipiantis į Užsienių Reikalų Ministeriją,
neatrodė įmanoma . Tek o tad zonduoti pe r neoficialius vokiečių
politikos kanalus. Tu o tikslu pakviečia u liepos 2 d. P. Kleistą,
artimą vo n Ribbentropu i žmogų, pietų Pasiuntinybėj e ir
turėjau t a prog a su ju o ilgesnį išsikalbėjimą api e padėtį
ir eventualia s perspektyva s Lietuvai. Dr. Kleistas nebuv o jok s
vok. Užs. Rkl. Min-jos pareigūnas, o tik šiaip neoficialus
vokiečių politikas, partijos narys ir eksperta s rytų politikos
klausimais. Su ju o ja u buva u arčiau susipažinę s iš seniau,
ypa č kai 1939 metais teko zonduoti pe r jį Vilniaus klausimu.

Nors, apskritai imant, dr. Kleistas savo išsireiškimuos e
politiniais klausimais visado s laikydavosi prideramo santūrumo
b e i atsargumo, šį kartą jis nesivarž ė mintimis ir pasisakymais
api e ano meto padėtį. Jis ją įvertino kaip kritišką ir kalbėj
o api e Sov . Rusijos elgimąsi su neslepiam u pasipiktinimu.
Iš to galėjau spręsti, jo g politinė temperatūr a prie š Sovietus
dėl šių pastarųjų akiplėšiškum ų Reicho atžvilgiu be i nesiskaitymo
su jo interesais buv o pakilusi vokiečiuos e tikrai iki
aukšto laipsnio. Bet dr. Kleistas buv o korektiškas. Jis neband ė
kurstyti be i suvedžioti manę s ben t kokiais pigiais pažadais.
Priešingai, jis atvirai pasakė , jo g paskutinis Reicho politinė s
* Karinių Pabaltijo klausimų referentas.

>boatfapper posts "stop fapping to boats"
hmmm

Atidžiai išklausęs mano išdėstytą koncepciją, dr. Kleistas
nedvejodama s tokiam mano projektui pritarė, pripažindamas, jog
tai būtų visai logiška ir atitiktų aplinkybe s ir galimybes.
Sutarėme, jog šį projektą konkretizuosiu raštu ir kad palaikysime
reikalingą tarpusavio kontaktą. Į pasikalbėjimo galą
dr. Kleistas, norėdamas, kaip atrodė, patikrinti mano nusistatymo
tvirtumą, iškėl ė man nelauktą klausimą, būtent: ką aš
daryčiau, jei, karui užsitęsus, imtų visur įsigalėti bolševizmas?
Atsakiau: daryčiau tai, ką tokiu atveju darytų ir kiekvienas
kitas karininkas! Paaiškinau, jo g griebčiausi šautuvo
tikėdamasis, kad dr. Kleistas gal galėtų parūpinti man dar ir
kokį kulkosvydį! Tokiu mano spontanišku atsakymu į klausimą
dr. Kleistas, atrodo, buv o visai patenkintas.
Karo eventualus persimetima s į Rytus, nors ir slėpę s
savyj e visokių netikrumų, teikė mums realaus pagrindo vilčiai
nusikratyti sovietinį jung ą ir atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą.
Tai atrodė tada realu dar ir dėl to, kad Lietuvos
formalus įjungima s į Sov. Rusiją dar rusų nebuvo atliktas,
kad pati Maskva, kuri kad ir trumpą laiką tebežaidė Lietuvos
valstybingumo pripažinimu, o ir Reichas, iš savo pusės,
Lietuvą tebepripažino, nežiūrint rusų primestos jai prosovietinės
Paleckio vyriausybės. Svarbiausi a buv o betgi tai, kad Sovietai
dar nebuv o suspėj ę sugriauti krašto ūkinį gyvenimą ir nuslopinti
lietuvių tautos ryžtą nusimesti jung ą nuo savo pečių,
o vokiečių naciai, matyti, tuomet dar nebuv o sugalvoj ę "Ost -
land" projekto Pabaltijo kraštams savo ruožtu paglemžti.

Dr. Kleistas tiems mano samprotavimams pritarė ir nestatė
iš savo pusė s jokių specifinių reikalavimų. Galėjau padaryti
išvadą, jog būtume laisvi sudaryti Vyriausyb ę tokios
personalinės sudėties, kokia mums geriausiai tiktų, kai tam
j au būtų pribrendusios aplinkybės. Ta proga dr. Kleistas pasakė
man, jo g jau vykst a vienos vokiečių armijos permetima s
iš Vakarų Fronto į Rytus. Tai man nebebuv o naujiena, nes
savo akimis jau buva u pastebėjęs, kaip ešalonai su vokiečių
kariuomene traukė vienas po kito pro Berlyną iš Vakarų į
Rytus, net neb e vien naktimis, bet ir dienomis. Dr. Kleistas
neslėpė savo susirūpinimo, ar Sov. Rusija nepalaiky s šio
prasidėjusio vokiečių karinių pajėgų perkėlimo iš Vakarų į
Rytus sau casus belli pradėti karo veiksmams prieš Reichą,
kol šis dar nebūtų suspėję s iš savo pusė s militariškai pasiruošti
rusus tuoj pat atremti arba pereiti į priešpuolį.
Savaime suprantama, apie tą visą politiškai diplomatinį
mezginį su dr. Kleistu teko laikyti lūpas kiečiausiai užčiauptas,
kad kokiu neatsargiu prasitarimu apie projektavimą paskelbti
naują Lietuvos Vyriausyb ę nepakenkus pačiam šiam
svarbiam reikalui. Tačiau ir be mažiausios iš mano ar dr.
Kleisto pusė s indiskrecijos Sovietų ambasados žmonė s Berlyne
savo pačių iniciatyva spėliojo, ar nesiekiama sudaryti Vokietijoje
kokios nors kitos vyriausybė s Lietuvai vietoj tos,
kurią Sovietai jau buv o jai primetę prieš lietuvių tautos valią.
Tik Sov. ambasada įtarinėjo tuo labiau patį prezidentą A.
Smetoną, kad ir vokiečių internuotą Rytprūsiuose, negu mūsų
Pasiuntinybę Berlyne. Taip, pavyzdžiui, TASS-o atstovas Berlyne
Filipovas įkyriai ir pakartotinai klausinėjo dr. Ancevičių,
"Lietuvos Žinių" korespondentą Berlyne, apie mūsų pasiuntinybė
s nuotaikas ir santykius tarp jos ir pasitraukusio iš
Lietuvos į Vokietiją prezidento A. Smetonos be i kokie buvo
ryšiai tarp jų. Liepos 9 d. buv o prilindęs prie dr. Ancevičiaus
net viena s iš Sov. ambasados patarėjų, būtent Kobulovas.

well boats are for lewd

Ah, when reporting works. Now we can get back to discussing the ramifications of supplying the Baltic countries with battleships, man!

Nice, but I need to go to bed really, so no time for such discussion on my end.

Alright, man, well... I'll see you another time. Little kiss on your ear, goodnight sweetheart.

Sure, why not?
Sleep well, user!

Thank you, and good night

Night
Tight
Bug
Bite

>/balt/
>No baltic people to be seen

DUMB FROG POSTERS

mhm
mhm
i see now

gimme gimme gimme
a man after midnight

I mean, what a deterrent against Russian aggression!

Alternatively, they see it as a larger and more overt threat and start ramping up war games and other forms of colder aggression. You never know!

Maybe, but a handsome slew of 410mm high explosive shells will put an end to those kinda shenanigans pretty quick, dig?

So long as Russia, a much larger and more powerful country in terms of its military size and budget, doesn't retaliate and escalate, it could potentially help!

Good morning to you homos, i hope you are as miserable today as you were yesterday.

I wish you no succes in life, nor happiness.

i get why you want attention
i want it too
most people who post here want it
but i'll be damned, dude, get a better gimmick

>replying to Muhammad

>Muhammads
>in /balt/

Doubt it. I think it'd give some purpose to those old warships and battleships would look bitchin' sailing in the baltic sea under baltic flags.

It'd certainly be cool, but I'm not sure how much it would actually change.

Realistically, man, probably not a whole lot. If you look at navies among Baltic countries, baby, you'll see that they lack the logistical services to support a battleship properly.

But it would be bitchin' anyway.

...

...

...

I'm sure the Baltic states have better navies than nz

...

...